Šiaip jau, „Laisvo laikraščio“ neskaitau, tačiau paskambino partijos bičiulis ir paklausė, ar skaičiau naujausiame laikraščio numeryje „nusivylusio socdemo“ straipsnį apie socialdemokratų Vilniaus skyriaus vedlį Romą Adomavičių. Nusipirkęs laikraštį supratau, kodėl man siūloma susipažinti su šiuo straipsniu – pasirodo vienas iš straipsnio akcentų Romas - lošėjas.

Iki praėjusių metų lapkričio 15 dienos dirbau Valstybinėje Lošimų Priežiūros komisijoje, paskutinius du metus – šios komisijos pirmininku, todėl apie lošimų verslą ir ten vykstančius procesus žinau ne iš „informacijos ateinančios iš skirtingų vietų“ kai teigia „nusivylęs socdemas“, o iš kasdieninės veiklos.

Visiems pažįstamas buvęs televizijos diktorius, dabar ryšių su visuomene specialistas Algirdas Meškauskas išleido poezijos knygelę "Laikas meilėje sutampa".

Ją lydi nepamirštamu diktoriaus tembru įgarsintų rinkinio eilėraščių kompaktinė plokštelė. "Juokais sakau, kad klausydamas skaitomų eilių žmogus geriau tave supras. Esu skaitęs daug poezijos, ir į televiziją atėjau tik todėl, kad deklamuodavau. Man patinka balsiai skaityti eilėraščius, o savuosius - trigubas malonumas", - LŽ prisipažino A.Meškauskas. Turtingos kūrybinės ir tarnybinės biografijos autorius sakė, kad meilės lyrikos eilėraščiai sudaro didesnę knygelės dalį. "Su kuo pakalbėt, / kam išsakyt savo skausmą?" - taip pradedamas poezijos rinkinys. Aiškindamas knygelės pavadinimo prasmę A.Meškauskas teigė suvokiantis laiką kaip amžinybę, kurioje kiekvienam mūsų teko nedidelė dalelė. "Net skirtingais laikais gyvenusių, vienas kito nepažinusių žmonių dalelės meilės ryšiu susisieja", - tokį tikėjimą atskleidė jis.

Man kaip vilniečiui graudu girdėti, kad Sostinės valdžioje esantys konservatoriai savo pažadus vilniečiams įgyvendinti pradės tik dabar. Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pamiršo arba tiesiog nenori prisiminti, kad 2009-02-11 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje buvo išrinktas jų deleguotas naujasis Vilniaus miesto meras, Tėvynės sąjungos frakcijos Vilniaus savivaldybėje atstovas Vilius Navickas.

Atrodytų, kad būdami valdžioje konservatoriai turėjo puikią galimybę įgyvendinti savo rinkiminius pažadus vilniečiams, tačiau pažadai ir liko pažadais. Matėsi tik didelis Vilniaus miesto mero Viliaus Navicko noras kažką parduoti arba privatizuoti prisidengiant savivaldybę slegiančiomis skolomis, nekreipiant jokio dėmesio į visuomenės nuomonę.  Vilniaus miesto savivaldybės pastato pardavimas bei jo nuoma, sostinės gyventojus aptarnaujančių komunalinių įmonių ir ūkių privatizavimas, gyventojams ypač svarbias paslaugas tiekiančių įmonių, tokių kaip „Vilniaus vandenys“, „Vilniaus šilumos tinklai“, „Vilniaus autobusai“, ‚Vilniaus troleibusai“, „Susisiekimo paslaugos“ ir „Kalvarijų turgus“ dalinis akcijų pardavimas,  Vilniaus šilumos tinklų nuomos pratesimas 20 metų Prancūzijos koncernui „Dalkia“ buvo sustabdytas tik sulaukus didelio vilniečių ir Lietuvos žmonių pasipriešinimo. Šie konservatorių veiksmai parodė nemokėjimą tvarkytis ar nenorą valdyti situacijos, spręsti iškilusius klausimus pasirenkant lengviausią – įmonių privatizavimo kelią.

Algirdas Meškauskas

LSDP kandidatas rinkimuose į Vilniaus miesto savivaldybę

Ar pamenate anekdotą apie tai, kaip klausiančiam kelio skirtingai buvo aiškinamas maršrutas? Vienas minėjo barus, restoranus, parduotuves, o kitas kelią nurodė pro biblioteką, teatrą, muziejų. Abu maršrutai buvo teisingi, netgi identiški, bet žmonės vardijo skirtingus orientyrus, tuos, kuriuos yra geriausiai įsiminę, tikriausiai todėl, kad ten dažniau apsilanko.

Taip ir Vilnius vilniečiams – skirtingas. Vieniems - vieni, kitiems - kiti prioritetai. Žinoma, yra ir bendrų, bent jau daugumai, svarbių reikalų. Žmones dažniausiai suskirstome į tikslines grupes –siekdami kažką realizuoti, apibendriname jų poreikius. Tada atsiranda tokios grupės – pensininkai, jaunimas, vaikai, neįgalieji, moterys, vyrai, tautinės bendruomenės ir kita. Verslininkus suskirstome į stambius ir smulkius, dar yra kultūros ir švietimo darbuotojai, centro ir priemiesčių gyventojai, dar yra bedarbiai, yra rizikos grupės, yra benamiai ir narkomanai bei prostitutės...Užteks vardinti, nes kuo toliau, tai tas pats kaip su medžiais miške – tų tikslinių grupių daugėja, jos smulkėja, kol pagaliau prieitume prie kiekvieno atskiro žmogaus ir vėl įsitikintume, kad be daugelio apjungiančių bendrumų, žmonės skiriasi labai individualiais poreikiais.